Knygnešys, apkeliavęs pasaulį
Juozapas Dailidėnas, jaunas knygnešys, buvo priverstas palikti gimtąją šalį. Po ilgų klajonių po pasaulį jis sugrįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą ir pradėjo ūkininkauti. Pomėgis rinkti knygas tapo pagrindu būsimai Upytės bibliotekai. Jo sūnus Ignas Dailidėnas kartu su Antanu Belazaru tęsė knygų kaupimą ir kolekcionavimą, o 1947 metais įkūrė Upytės biblioteką, kuri veikia iki šiol.
Knygnešys JUOZAPAS DAILIDĖNAS (1885–1930)
Juozapas gimė 1885 m. Mikėnų kaime, Vadoklių seniūnijoje, Panevėžio rajone. Jaunystėje, patarnaudamas bažnyčioje ir padrąsintas Vadoklių kunigo Jono Balvočiaus (Gerutis, 1842–1915), jis įsitraukė į knygnešių judėjimą.
Sutartomis dienomis knygų atsiimti jodavo ar eidavo pėsčiomis į Ustronę, kur susitikdavo Kazimierą Ūdrą arba Jurgį Bielinį, kurį vadindavo Bieliuku. Iš ten parsinešdavo maldaknyges ir kitas knygeles, atspausdintas ant rūkomojo popieriaus. Spaudinius palikdavo slaptavietėse: Krekenavoje ar medžio drevėje prie Ramygalos. Likusias knygas perduodavo Vadoklių bažnyčios kunigui J. Balvočiui, o vėliau – ir prisijungusiam kunigui Domininkui Tumėnui (slapyvardis Antanas Dailidė). Taip Juozapas turėjo savo išdirbtą knygnešystės kelią.
Jo veikla truko trejus metus – nuo 1900 iki 1903 metų.
1903 m. pavasarį, netoli Ramygalos, Juozapą sulaikė caro kazokai. Jis buvo žiauriai sumuštas šampalais – gavo 40 smūgių. Parvedė jį į Vadoklius tėvams ir įsakė, kad sūnus nedelsdamas išvyktų iš Lietuvos, kitaip grėsė tremtis į Sibirą. Tėvams pavyko išprašyti atleidimo nuo tremties, todėl Juozapas, padedamas giminių, skubiai išvyko – per Karaliaučių pasiekė JAV. Pirmiausia apsistojo Bostone, vėliau persikėlė į Pensilvaniją, kur jau gyveno artimieji.
Įsikūręs Amerikoje dirbo įvairius pagalbinius darbus. Būdamas vos dvidešimties, sužinojęs apie galimybę grįžti į Tėvynę, užsirašė į Amerikos savanorius ir su Baltijos eskadra dalyvavo 1905 m. Rusijos–Japonijos kare. Tokiu būdu gavo teisę grįžti į Lietuvą.
Po karo, iš Japonijos grįžo traukiniu ir kitomis priemonėmis per Sibirą bei Uralą. Apie 1907 m. sugrįžo į gimtuosius Vadoklius, Mikėnų kaimą. Jo grįžimas visus labai nustebino – niekas nebegalvojo, kad Juozapas dar sugrįš.
1908 m. vedė bajoraitę Magdeleną Konstantinavičiūtę. Tuokėsi Raguvoje. Jie gyveno Mikėnuose, Vadoklių seniūnijoje. Juozapas dažnai lankydavosi prie Lėno ežero, bendravo su Atraškevičiais bei Smetonomis iš Užulėnio kaimo. Šeima susilaukė keturių vaikų.
Po žmonos Magdalenos mirties Juozapas vedė antrą kartą. Su visais keturiais vaikais persikėlė gyventi į Upytę, kur daugiau vaikų jau nebesusilaukė. Ten nusipirko malūną, ūkį, įsitraukė į vietos bendruomenės veiklą. Toliau rinko knygas ir žurnalus.
Juozapas Dailidėnas mirė 1930 m., palaidotas Upytės kapinėse.
Jo sūnus Ignas Dailidėnas – Lietuvos kariūnas, karo veteranas, agronomas ir Upytės kolūkio pirmininkas – kartu su Antanu Belazaru, kompozitoriumi, chorvedžiu ir pedagogu, tęsė tėvo pomėgį skaityti ir kaupti knygas. Juozapas buvo sukaupęs asmeninę biblioteką, kurią Ignas su bendražygiais toliau pildė. Knygos ir žurnalai buvo renkamos iš aplinkinių kaimų, ir šių pastangų dėka 1947 m. atsirado vieša Upytės biblioteka, veikianti iki šiol.
Šių dienų neramiose aktualijose, istorija apie mano prosenelius nusprendžiau pasidalinti.
Juozapas Dailidėnas (knygnešys, Japonijos-Rusijos karo dalyvis)
Magdalena Konstantinavičiūtė – Dailidėnienė (Dvarininko Vikentijaus Konstantinavičiaus dukra)
Vaikai iš kairės: Edvardas, Elena, Ona, Ignas Dailidėnai
Juozapo Dailidėno kapas, Upytės kapinėse.
