Turiu tokią nuojautą, kad žinau kur yra svarbūs artefaktai.
Menama Vytauto Didžiojo kripta. O galimai svarbūs Lietuvos istorijos artefaktai.
Turiu nuojautą.
Verdant aistroms Dėl Vytauto Didžiojo palaikų, paieškų, artėjančio iškilmių datos 600 metų jubiliejui, neabejingų tautiečių ir Lietuvos istorijos paieškoms praturtinti, noriu pasisakyti ir aš.
LDK Valdovų Rūmų atkūrimo / atstatymo metu, buvo entuziastų kurie laikė savo pareiga atlikti gerus darbus Valstybei, tarp jų buvau ir aš, kelis metus teko darbuotis šių rūmų rūsio išlikusio mūro restauravime ir konservavime, tai buvo 2007-2009 metai.
Mano užduotis buvo valyti mūrą, restauruoti ir konservuoti, bei pagal darbo eigą fiksuoti procesą. Valdovų Rūmų statybų aikštelėje jau buvo didelis atkūrimo ir statybų tempas, pačios rūmų statybos vėlavo, darbai dėl archeologinių tyrinėjimų labai užtruko ir visiems reikėjo skubintis. O visuotinis žmonių pasipiktinimas Rūmų atsatatymu augo, motyvas – švaistomi mokęsčių mokėtojų pinigai… Nors tikrieji mecenatai buvo entuziastai, mokslininkai, istorikai, tyrėjai, užsienio lietuvių bendruomenės, privatūs fondai, A.Brazausko iniciatyva ir V. Adamkaus užnugaris. Tik dėka patriotų stiprios valios, susitelkimo į tikslą, Valdovų Rūmai buvo atstatyti ir Lietuva atkūrė savo svarbų istorinį objektą.
Kelis metus restauruodamas ir konservuodamas išlikusių rūmų mūrus, pradėjau gaudytis seno degimo brauktinės plytos ir žvyro kalkių skiedinio sąryšiu. Valdovų rūmų atstatymo metu nemaža dalis senųjų plytų buvo negrįžtamai prarastos, tačiau, tai kas išliko jau užkonservuota ir dar ilgai džiugins besidominčiųjų akį.
2007 11 man atiteko sutvarkyti ir užkoncervuoti mūro sienos gabalėlis apie 2,5 metrai Cenrtinėje rūmų dalyje, ten kur kadaise galimai buvo kriptos. Tvarkydamas tą sienelę ir nuvalęs pirmąjį dulkių sluoksnį patebėjau, kad plytos skirėsi nuo pamatinių plytų. Vėliau pradėjo aiškėti ir vizualus skirtumas. Ir kuo toliau tuo aiškiau aš mačiau kad tai yra užmūryta kripta.
Guminiu plaktuku pastuksenau per įtartiną sienelę ir išgirdau duslų garsą reiškiantį kad už tų plytų yra tuščia ertmė. Ilgainiui ta sienelė aiškiai pasimatė, kad tai užmūryta niša arba kripta. Apie tai pranešiau mūsų projektui kuravusiam atchitektui Evaldui Purliui. Po trumpo pasitarimo buvo nuspręsta angos neatverti, palikti ateities kartoms.
Gal būt toje sienoje nieko ir nėra, sunku pasakyti, bet kai tiek daug aistrų kyla aplink mūsų valdovus, nenoriu likti nuošaly, tuo labiau neseniai Arkikatedroje buvo surastos mūsų Valdovų insignijos:
Aleksandrui Jogailaičiui (Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui) – rasta jo karuna.
Elžbietai Habsburgaitei (Lietuvos didžiajai kunigaikštienei ir Lenkijos karalienei) – rasta karūna, grandinė, medalionas, žiedas ir karsto lentelė.
Barborai Radvilaitei (Lietuvos didžiajai kunigaikštienei ir Lenkijos karalienei) – rasta karūna, skeptras, valdžios obuolys, trys žiedai, grandinė ir dvi karsto lentelės.
Tad tokia situacija šiai dienai 2026 m. gegužės 13 d.
Viktoras Dailidėnas
