Vladislovas Viktorinas Sicinskis (Čičinskas): mitai ir istorinė tiesa
-Ne viskas, kas naudinga lenkui, tinka lietuviui. >V.D.
Jonušą Radvilą mes šiandien suprantame kaip teisingą kovotoją už Lietuvos teises, LDK teritorijos gynėją, karvedį, magnatą ir iškilų visuomenės veikėją. Sunkiausiu LDK istorijos laikotarpiu jis ginklu stojo ginti rytinių Abiejų Tautų Respublikos (ATR) sienų. Karui įsismarkavus, maskvėnams sujungus jėgas su Ukrainos kazokais ir galiausiai praradus Vilnių, valstybės vadovai buvo priversti desperatiškai ieškoti naujos sąjungos su švedais.
Taip buvo sudaryta Kėdainių sutartis, ant kurios puikuojasi ir Vladislovo Sicinskio (Čičinsko) parašas bei antspaudas. V. Sicinskis pasižymėjo mūšiuose – už karinius nuopelnus 1652 m. jis gavo žemės Štumsko seniūnijoje.
Bohdano Chmelnickio pasiuntiniai susitikime su Janušu Radvila 1651 m., Abraomo van Westerveldo piešinys
Šią krizę lėmė ilga įvykių grandinė. 1647 m. Bogdano Chmelnickio kazokai pradėjo priešintis ATR vykdomam išnaudojimui ir nelygiateisiškumui, o 1648–1654 m. kilęs kazokų sukilimas sudrebino valstybę. Sulaukęs Maskvos caro paramos, B. Chmelnickis 1654 m. Perejaslavlio radoje prijungė Ukrainą prie Maskvos didžiosios kunigaikštystės. Taip sustiprėjusi Maskva jau 1655 m. užpuolė ATR. Karo laukuose su ja kovėsi J. Radvilos ir V. K. Gosevskio pulkai.
Be karinių veiksmų (1654–1667 m. ATR ir Maskvos kare), V. Sicinskis 1652 m. pasinaudojo liberum veto teise. Ragindamas spręsti Rytinę respublikos sieną, jis vetavo Varšuvos seimo pratęsimą dėl neišspręstų smulkių klausimų ir taip nutraukė Varšuvos seimo darbą. Manoma, kad J. Radvila, matydamas grėsmingą pavojų iš rytų ir byrančią valstybės sieną, desperatiškai prašė pagalbos iš Lenkijos. Tačiau lenkų bajorai, nematydami didelio reikalo ginti tolimojo pasienio, Varšuvos seimuose spręsdavo savo smulkius reikalus, o Lietuvos prašymus ignoruodavo. Todėl V. Sicinskis, protestuodamas prieš eilinį seimo laiko švaistymą ir nukėlimą, jį vetavo ir išvyko į Lietuvą. V. Sicinskis aktyviai dalyvavo Lietuvos valstybės reikaluose, o tai liudija ir jo parašas Kėdainių sutartyje su švedais.
Tuo metu Maskva sparčiai stiprėjo. Įkvėpimą plėstis ji įgavo būtent byrant ATR rytinėms teritorijoms – Smolenskui, Polockui, Vitebskui – ir atsitraukiant mūsų kariuomenei. Maskvėnai vieną po kito užiminėjo miestus ir gynybinius įtvirtinimus. 1655 m. J. Radvilai ir V. K. Gosevskiui bandant atsiimti Mogiliovo miestą, jį laikant apsuptyje caro kariuomenei priartėjus ir maištaujant Zaporižės kazokams mūsų magnatai atsitraukė. Deja, miesto išsaugoti nepavyko. Nuo tos akimirkos prasidėjo ATR „Tvanas“ bei bendras lietuvių, lenkų ir rusėnų atsitraukimas, paskatinęs carą žygiuoti gilyn į Lietuvą. Lenkų įsiutinti Ukrainos kazokai perėjo į maskvėnų pusę ir įnirtingai keršijo savo skriaudėjams – ponams ir šlėktai.
Nelaimė grėsė ir sostinei Vilniui, kuris dar karo pradžioje netrukus buvo užimtas. Miestą gynė tie patys magnatai – J. Radvila ir V. K. Gosevskis. Vis dėlto nesutarimai visoje ATR buvo tokie ryškūs, kad pasireiškė net ginant sostinę: V. K. Gosevskis siūlė telkti kariuomenę pietinėje Neries (Vilijos) pusėje, o J. Radvila – šiaurinėje. Dėl šio susipriešinimo 4000 gynėjų vienoje pusėje ir 4000 kitoje nieko negalėjo padaryti prieš milžinišką caro ir Chmelnickio kazokų armiją. J. Radvila atsitraukė iki Kėdainių, o Vilnius liko užimtas net 13-kai metų.
Desperatiškai ieškodami išeities, Jonušas ir Boguslavas Radvilos kreipėsi pagalbos į Švedijos karalių ir sudarė Kėdainių sutartį. Unijoje buvo numatyta, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nutraukia ryšius su Lenkija ir sudaro naują sąjungą su Švedija (faktiškai protektorato teisėmis). Nepaisant tragiškų pasekmių sutarties iniciatoriams, šis žingsnis padėjo iš dalies apsaugoti švedų užimtą LDK dalį – Maskvos armija nedrįso stoti į atvirą kovą prieš Švediją.
Tai, kad V. Sicinskis dėl visų ATR nesėkmių amžiams tapo „atpirkimo ožiu“ ir buvo lenkų prakeiktas, yra neteisinga. Tai buvo tikslinga lenkiškosios pusės propaganda, siekiant rasti kaltininką dėl valstybės žlugimo. Apie V. Sicinską sukurta daug mitų ir legendų. Dalį jų asmeniškai girdžiu dar nuo vaikystės, nes pats esu kilęs iš Upytės krašto, kur kas pavasarį su tėvais važiuodavome ant Čičinsko kalno rinkti pirmųjų žibučių.
Lietuvos Sicinskių giminės Teisybės herbas
‘Ponas Čičinskas’ šaržas. dr. al. 2022 Jonas Dailidėnas
